Vargu, ar yra sodininkų, kuriems patiktų piktžolės sode. Tačiau net jei jos kelia daug rūpesčių, nebūtina iškart griebtis cheminių piktžolių naikinimo priemonių. Piktžoles galima išnaikinti ir švelnesniu būdu. Taip nepakenksite aplinkos gyvūnijai. Jei vertinate darnoje su gamta esantį sodą, turėtumėte vengti naudoti sintetines chemines medžiagas. Bet kuriuo atveju, tokias medžiagas draudžiama naudoti ant grįstų ar sandarių paviršių, pvz. garažo įvažiavimų, nes kenksmingos medžiagos gali įsiskverbti į gruntinius vandenis.
Kiaulpienės, dilgėlės ir kitos piktžolės yra nepageidaujami svečiai soduose, nes jos iš dekoratyvinių augalų gali atimti maistines medžiagas, šviesą ir vandenį. Jos − tikros išlikimo profesionalės ir geba puikiai prisitaikyti prie esamų sąlygų. Dažniausiai lengviau yra neleisti įsiveisti piktžolėms, jei žinote, kokį dirvožemį jos mėgsta. Pavyzdžiui, dilgėlėms patinka dirvožemis, kuriame yra azoto ir daug maistinių medžiagų, vėdrynams patinka užsistovėjusi drėgmė, o varputis tarpsta suslėgtame dirvožemyje.
Apskritai piktžolės skirstomos pagal jų dauginimosi būdą – šaknimis arba sėklomis. Norint veiksmingai ir ilgam laikui suvaldyti piktžoles, reikia žinoti, kuri piktžolė kuriai rūšiai priklauso.
Sėklas mezgančios piktžolės
Sėklas mezgančios žolės paprastai žydi vasarą. Tačiau taip jos užmezga tiek daug sėklų, kad jos gali dygti iš žemės dar kelerius metus po to. Kasant žemę, jos vėl iškeliamos į paviršių ir sudygsta. Nupjovus sėklas mezgančias piktžoles joms žydint, jos ima dar stipriau augti, todėl taip darantys sodininkai gauna visiškai priešingą rezultatą nei tikėjosi. Pavasarį prieš sėjant ar sodinant, geriausia palaukti 2−3 savaites. Tada galėsite pašalinti daugumą piktžolių, kurios iki tol sudygo. Paprasčiausiai išpurenkite dirvožemį rankiniu purentuvu ir išraukite nepageidaujamas atėjūnes. Jei jos dar nesužydėjo, jas netgi galima sudėti į kompostą ir panaudoti geram tikslui. Tipiškų sėklas mezgančių piktžolių pavyzdžiai: trikertė žvaginė, glažutė, balanda ir siauralapis gyslotis.
Šaknimis besidauginančios piktžolės
Šaknimis besidauginančios piktžolės pirmiausia paplinta po žeme šaknimis ir kur kas mažiau dauginasi sėklomis. Jei jas išrovę paliksite bent truputį šaknų, žolė greitai vėl sudygs. Skirtingai nuo sėklomis besidauginančių piktžolių, šaknimis plintančių piktžolių negalima dėti į komposto krūvą, nes jų šaknys nėra pakankamai gerai sunaikinamos kompostavimo proceso metu. Tipiškų šaknimis besidauginančių piktžolių pavyzdžiai: vienmetės žolės, kiaulpienės ir bjaurusis varputis.
Kad neprireiktų griebtis cheminių piktžolių naikinimo priemonių, rekomenduojame pritaikyti senus ir išbandytus metodus, kaip pavyzdžiui, jas išrauti, mulčiuoti ar kaitinti. Rankomis ravėti piktžoles ne visuomet yra praktiška, ypač jei jų yra daug. Piktžolės, kurių šaknys yra paviršinės, išraunamos lengvai. Laikantis principo „niekas neauga ten, kur nėra šviesos“, mulčiavimas − geras būdas suvaldyti piktžoles. Jei dirvožemis yra pridengtas, piktžolės negali tinkamai išsivystyti. Svilinimas taip pat veiksmingas būdas piktžolėms naikinti. Tai ypač naudinga ten, kur negalima kaupuoti. Tačiau tai turėtų daryti tik patyrę sodininkai, nes kitaip galima pakenkti dirvožemio organizmams. Karštis trunka vos kelias sekundes, bet visiškai sunaikina piktžoles vos per keletą dienų.
Nepamirškite, kad ne visos piktžolės yra blogos. Tarp piktžolių yra ir vadinamieji „augalai-pirmūnai“ – kiaulpienės ir dirvinės usnys. Jų stiprios šaknys aeruoja dirvožemį ir siurbia maistines medžiagas iš žemesnių dirvos sluoksnių, todėl toje vietoje vėliau gali augti kiti augalai. Daugelis piktžolių − svarbus maisto šaltinis vabzdžiams ir paukščiams. Todėl visuomet turėtumėte gerai apgalvoti, ar piktžolės iš tiesų kelia problemų, ir jei taip – kuriose vietose, kad galėtumėte imtis tikslingų veiksmų reikiamose vietose.
